Kretingos ligoninės vadovo Romaldo Sakalausko kadencijai artėjant prie savotiško pusiaujo, gydytojas atvirai teigia, kad prieš porą metų prasidėjusios sveikatos reformos tikslas buvo vadinamų rajoninių ligoninių likvidavimas. Jo nuomone, žmonės vis labiau įsitikina, kad jų pačių sveikata yra brangiausia.
– Kaip vertinate savo planų ir realių darbų santykį per dvejus praėjusius metus?
– Ateidamas vadovauti Kretingos ligoninei turėjau vienokių planų, tačiau pirmaisiais ir antraisiais metais daugiausia energijos teko skirti tam, kad atsilaikytume prieš labai gąsdinančią Sveikatos apsaugos ministerijos suplanuotą sveikatos priežiūros įstaigų reformą. Tos reformos gairės buvo gąsdinančios ir labai imperatyvios, o esmė paprasta – iš Lietuvos žemėlapio ištrinti taip vadinamas rajonines ligonines. Jau prieš dešimtmetį šalies rajonuose buvo išnykę apie dešimt ligoninių, o dabar norėjo paleisti lyg antrąją bangą, kad išnyktų ir likusios.
– Tačiau juk ne visos rajoninės ligoninės buvo vienodos, skyrėsi jų galimybės, aptarnaujamų pacientų skaičiai. Gal ir reikėjo jas reformuoti?
– Taip, jų veikimo sąlygos nevienodos. Dėl migracijos kai kurie rajonai nukentėjo labiau, nei kiti. Jeigu kažkada rajone gyveno 25 tūkstančiai, o migracijos įtakoje liko 16-18 tūkstančių gyventojų, vakarietiškai vertinant tai yra tik didelė gyvenvietė. Tokiomis sąlygomis rajoninė ligoninė jau negali būti dėl objektyvių priežasčių. Todėl valdžios stumiama sveikatos reforma kai kurioms ligoninėms galėjo būti netgi palanki – padėjo neskausmingai užbaigti jų egzistenciją. O kitoms gydymo įstaigoms, kurios taip pat dėl objektyvių priežasčių turėjo ambicijų išlikti konkurencingomis, išlikti pajėgiomis ligoninėmis, turėjo kitus tikslus ir visai kitokį brukamos reformos vertinimą. Todėl man tas pavadinimas „rajoninė ligoninė“ yra atgyvenęs dar sovietinių laikų pavadinimas. Jeigu yra ligoninė, tai ir yra ligoninė. Ji turi savo pastatą, savo licenciją, kurioje nurodoma, kokias paslaugas ji gali teikti. Iš tolo tai kiek primena vairuotojo pažymėjimą, kuriame nurodoma, kokius automobilius jis gali vairuoti. Motociklininkas neturi teisės vairuoti autobuso ar sunkiasvorio sunkvežimio. Jeigu esu vairuotojas, privalau laikytis eismo taisyklių, nesukelti avarinių situacijų. Argi ne panašiai su ligoninėmis? Ligoninės personalas privalo sąžiningai atlikti jai pavestą darbą. Ar „rajoninė ligoninė“, ar „miesto ligoninė“ – jų atsakomybė yra vienoda. Taigi, per beveik pusę kadencijos pavyko atsilaikyti prieš reformatorius, kad nebūtume įtraukti į tas žlugdančias girnas, kad nebūtume sugniuždyti. O antra – stengiausi padėti pagrindus ligoninės darbo stabilumui, kuris galėtų užtikrinti ligoninės sėkmę per ateinančius pustrečių metų.
– Kaip vertinti – ar reformos vajus jau praėjo? Ar galutinai?
– Mano, kaip ligoninės vadovo, pozicija buvo tokia, kad dėl visiškai objektyvių priežasčių teko atsisakyti gimdymo paslaugų. Dėl to galiu tik pritarti ministro Dulkio komandai, buvusios viceministrės Jankauskienės pozicijai. Jeigu ligoninėje per metus nebūna tam tikras gimdymų skaičius, tos paslaugos verta atsisakyti. Šiandien gimdymo paslaugos teikimas turi atitikti aukščiausius reikalavimus, ligoninėje turi dirbti aukščiausio lygio akušeriai-ginekologai, turi būti aukščiausio lygio gimdyvių priežiūra, o jeigu gimdymų mažai – kaip išlaikyti tokį skyrių ir jo specialistus? Kol toks skyrius Kretingoje buvo, mums jis kiekvieną mėnesį atnešdavo vidutiniškai po 15 tūkstančių eurų nuostolio. Man jau dirbant, per pusantrų metų gimdymo skyriaus nuostoliai siekė beveik 200 tūkstančių eurų. Jo išlaikymas vedė į niekur.
– Kai Kretingos rajono moterų gimdymas persikėlė į Klaipėdą, ar nesulaukiate priekaištų, pageidavimų, gal ir kritikos, kad tokia paslauga moterims nutolo, gal sunkiau prieinama?
– Per tą laikotarpį tikrai nesulaukiau nė vieno priekaišto, kad kuriai nors moteriai gimdymas Klaipėdoje yra per toli, kad geriau būtų Kretingoje. Supratau, kad gimdymo paslaugos atsisakymas buvo pasvertas ir pagrįstas. Manau, žmonių sąmonėje jau buvo susiformavęs supratimas, kad dėl gimdymo geriau nuvykti kiek toliau, tačiau ten gauti aukščiausio lygio paslaugą. O mūsų ligoninė, atsikračiusi nuostolingos paslaugos, sutaupytas lėšas galėjo skirti personalo atlyginimų pakėlimui.
– Tai kokia logika vadovavosi sveikatos įstaigų reformos kūrėjai?
– Tai, kas yra mūsų sostinėje ir didžiuosiuose miestuose – teisinga, o kas už Vilniaus – ten sunku, ten ne mūsų problemos. Didžiųjų miestų ligoninės turi gauti normalų „maisto davinį“, o provincijoje gali apsieiti ir su puse „davinio“. Tai, su kuo teko susidurti, kainavo ir laiko, ir sveikatos. Mums istorija su kompiuteriniu tomografu atsiėjo virš 100 puslapių susirašinėjimų, prašymų ir pan. O prašėme vieno: kad ligonių kasos apmokėtų pacientams tyrimą. Kai kurie pokalbiai su ministerijos atstovais yra vykę ir pakeltais, ir aštriais balso tonais. Galų gale įvykus susitarimams tapo akivaizdu, koks būtinas šis aparatas, kokia būtina ši paslauga. Atliekame moterims krūties vėžio tyrimą, kitus būtinus tyrimus nustatant galimus onkologinius susirgimus. Kuo anksčiau tai pastebime, nustatome – tuo paprastesnis ir pigesnis gydymas. Juk tokiu būdu mes kuriame ir didelę pridėtinę vertę: taupome išlaidas labai brangiems medikamentams, saugome pacientus, kurie gali išlikti aktyvūs, pilnai dalyvauti darbinėje veikloje, džiaugtis gyvenimu. Kita vertus, argi mūsų senjorai, kurių rankomis didele dalimi sukurtas kad ir Kretingos rajono gerbūvis, nenusipelno tinkamos gydymo kokybės? O panašios problemos yra visoje Lietuvoje.
– Kokia situacija ligoninėje su gydytojais-specialistais? Ar yra pokyčių į gera?
– Praėjusiais metais pavyko pritraukti 21 specialistą. Kai kalbu apie tokį skaičių, turiu galvoje ir atvykstančius gydytojus. Jeigu kuriam iš jų tektų Kretingos ligoninėje dirbti vienu pilnu etatu, tai jis galėtų aptarnauti dar ir Skuodo ar Klaipėdos rajono gyventojus. Mūsų ligoninėje dalis specialistų dirba sutartomis dienomis ir valandomis, kaip bebūtų, jų pagrindinė darbo vieta lieka Klaipėda. Turiu pasakyti, norint patekti pas kai kuriuos specialistus, yra eilės. Stengiamės, kad eilės būtų užpildytos. Jeigu sutartu laiku pacientas nebegali atvykti pas gydytoją, prašome informuoti ligoninę, nes laikyti gydytoją-specialistą be darbo, tuščiai, mums per didelė prabanga.
– O kaip su atlyginimais? Ar pajėgiate konkuruoti su privačiomis gydymo įstaigomis?
– Dėl gydytojų atlyginimų susidariusi nepavydėtina situacija. Sakykime, kad Klaipėdoje valstybinėje gydymo įstaigoje gydytojas gauna 100 eurų per dieną. Privati medicina uostamiestyje plečiasi labai sparčiai, Taikos prospektas tuoj taps privačios medicinos gatve. Jiems reikalingi gydytojai. Iš kur jų paimti, kaip privilioti? Juk universitetai kiek ruošė įvairių gydytojų, tiek ir ruošia, kiekybinių šuolių nepastebėta. Reiškia, reikia vilioti iš jau veikiančių valstybinių įstaigų. Tad pirmasis klausimas, viliojant gydytoją į privačią kliniką, yra atlygio klausimas. Privatininkas gali pasiūlyti, sakykime, kad ir 125 eurus už dieną. Skirtumas lyg ir nedidelis, tačiau gydytojas gali pasvarstyti, kad iki naujos privačios gydymo įstaigos jam netoli, gal net kitoje gatvės pusėje, o dar gal vaikų darželis ar mokykla pakeliui, tad patogu pasirūpinti savo vaikais, ir jis sutinka. O ką daryti Kretingos ligoninei? Patyriau, kad ir už 150 eurų, kaip pavyzdį sakau, prisikviesti į Kretingą netgi savo buvusį grupioką ar buvusį bendradarbį, ar netgi kaimynystėje gyvenantį jauną specialistą yra sunku. Jų pasiaiškinimai paprasti – jiems reikia važiuoti į Kretingą, o tai jau papildomos laiko ir degalų sąnaudos. Tad už kiekvieną pacientą jie nori gauti daugiau, nei apmoka ligonių kasos ir daugiau, nei jam siūloma Klaipėdoje.
– Tai kokia išeitis? Įsigalės tik privati medicina?
– Kol kas spręsime taip, kad kai kurie aukščiausios kvalifikacijos gydytojai bus prieinami ir Kretingoje, tačiau jų pacientams teks primokėti už vizitą. Tokios yra jų iškeltos sąlygos. Manau, kad rasime priimtiną balansą, nes rajono gyventojui paslauga bus prieinama greičiau, paprasčiau, o vykstant į kitą miestą vis tiek susiduriama su neišvengiamomis papildomomis išlaidomis. Šiandien dėl tos tvarkos yra daug neaiškumų, pasimetimo, nežinomybės. Priežasčių matau įvairių, netgi tam tikrų įvairių partijų politikos niuansų. Nė vienas politikas taip ir nepasako tiesiai ir paprastai, kad sveikata yra brangiausia. Ji brangiai kainuoja. Gydytojų parengimas labai brangiai kainuoja. Įprastai gydytojai mokosi 10-11 metų, tik apie 35-uosius gyvenimo metus ar panašiai tiek sulaukęs jis gali pradėti vadintis gydytoju. Bent jau taip yra daugelyje Vakarų valstybių. Būdamas kokių 35-erių vadiniesi jaunu gydytoju, po to gali prasidėti karjeros kilimas. Kaip matote, tai ilgas procesas, kai netoli profesinės pusiaukelės pradeda kilti atlyginimas, gali prasidėti reali karjera. Dar apie 30 metų iki pensijos vyksta aktyvi veikla, o sulaukus pensinio amžiaus bent jau Danijoje gydytojas atleidžiamas iš valstybinės įstaigos. Suprantama, jam niekas nedraudžia dirbti privačiame sektoriuje, tačiau valstybiniame – ne.
– Tai kokie dar sumanymai Jūsų likusiam kadencijos laikui? Ar galite išduoti paslaptis?
– Šiomis dienomis buvusiai ligoninės vadovei Ilonai Volskienei prasitariau, kaip mums trūksta patalpų. Problema ta pati, kaip man buvo Klaipėdoje vadovaujant Respublikinei ligoninei. Norėtųsi turėti ir tą, ir aną, o kur įkurdinti? Sukasi mintys apie druskų kambarį įvairiomis kvėpavimo takų ligomis sergantiems pacientams, apie šiuolaikinę reabilitaciją, kad kretingiškiams nereikėtų važinėti į Palangą. Apie kai kuriuos galimus sprendinius jau informavau ir merą, žiūrėsime. Teikiant sveikatos apsaugos paslaugas taip pat yra ekonominė logika, ja būtina vadovautis. Pasibaigus kiekvienam metų ketvirčiui susivedi balansą, įvertini, kur daugiau uždirbta, kur mažiau, kokia pacientų dinamika, kaip planuoti ateitį, kurių paslaugų plėtra ar atsiradimas būtų naudingiausias. Pacientas ir jam teikiama paslauga – tokie yra mūsų veiklos svarbiausi kertiniai akmenys.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi
Andrius JUŠKEVIČIUS
